Neoklasicizmas

​XIX a. pirmoje pusėje susiklostęs muzikos stilius, kuris priešinosi modernizmo eksperimentams ir ragino grįžti prie tradicinės raiškos būdų. Šios krypties kompozitoriai ilgėjosi tonalios muzikos, savo šalies tradicijų puoselėjimo, kartu siekė atstatyti aiškumą muzikos formose, harmonijoje, vengė emocionalumo, naudojo klasicizmo ir ankstesnių epochų (ypač baroko) žanrus, polifoniją.

BRUOŽAI

​Šios krypties kompozitoriai ilgėjosi tonalios muzikos, savo šalies tradicijų puoselėjimo, kartu siekė atstatyti aiškumą muzikos formose, harmonijoje, vengė emocionalumo, naudojo klasicizmo ir ankstesnių epochų (ypač baroko) žanrus, polifoniją. Galima teigti, kad neoklasicizmo kompozitoriams tiko daug kas, išskyrus romantizmą. Tai ir labiausiai atskyrė neoklasicizmą nuo impresionizmo modalumo ir ekspresionizmo atonalumo.

KOMPOZITORIAI

​Žymiausi neoklasicizmo atstovai yra rusai S. Prokofjevas ir I. Stravinskis.

Sergejus Prokofjevas. Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur, I dalis

Neoklasicizmas lietuvių muzikoje

​Lietuvių muzikoje neoklasicizmo bruožų turi M. K. Čiurlionio (1904–09 kūriniai fortepijonui: preliudai, fugos, fugetės), B. Dvariono (koncertai fortepijonui, sonatinos, pjesės).

Igoris Stravinskis. „Psalmių simfonija“, I dalis,   III dalis (fragmentas)​