Muzikalioji poezija ar poetiška muzika

Dabar būtų sunku suvokti, kad visos graikų ir romėnų sukurtos poemos, pavyzdžiui, Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, buvo ne skaitomos, bet dainuojamos. Senovėje buvo dainuojami ne tik epai, bet ir lyrika - muzika ir poezija sudarė bendrą visumą. Homero „Odisėjos“ iliustracija

Viduramžiais šis ryšys pamažu ima silpnėti. Nors XIII a. Dantės „Dieviškosios komedijos“ „Rojuje“ įamžintas vyskupas, poetas ir muzikas Folkė iš

Marselio kalbėjo, kad „eilėraštis be muzikos - lyg malūnas be vandens“, kitame šimtmetyje Dantė jau kūrė eiles be muzikos. Tačiau savarankiška

tapusios poezijos ryšys su muzika nenutrūko. Kompozitoriai, įkvėpti poetų eilių, sukūrė ne vieną muzikos šedevrą.

Renesanso laikų kompozitoriai Klaudijas Monteverdis, Orlandas di Lasas ir Luka

Marencijus kūrė madrigalus pagal Petrarkos sonetus.

Vėlesnės kartos kūrėjai domėjosi opera, nors tik kai kurių operų libretai turėjo meninę vertę. O romantizmo laikotarpiu muzikos ir poezijos ryšys įgauna dar kitokią prasmę. Muzikai mėgina atskleisti muzikos poetiškumą, o poetai savo eilėms stengiasi suteikti muzikalumo. Toks požiūris nesvetimas kompozitoriams Robertui Šumanui, Ferencui Listui. Šis poezijos ir muzikos ryšys buvo svarbus ir Lietuvos kompozitoriams. M. K. Čiurlionis buvo ne tik genialus kompozitorius, dailininkas, bet kūrė ir eiles, pasakas, apysakas.

Šiais laikais poezija ir muzika paprastai siejama su dainos žanru. Kartais paprastas ir net banalokas dainų tekstas, nuspalvintas muzikos garsais, tampa populiaria daina. O gilūs poezijos tekstai, pritaikius nepretenzingą melodiją, virsta nuostabiais dainuojamosios poezijos kūriniais.

Pagalvokite, apie ką ši daina, koks jos siužetas.

​pabaiga