Architektūros įtaka muzikai

Nedideli muzikos ansambliai, patekę į didžiules uždaras erdves, tuoj pat susirūpina dėl garso - juk jiems sunku varžytis su dideliu orkestru. O

didelis kolektyvas mažoje ar nepakankamai erdvioje salėje negalės atsiskleisti visu pajėgumu, šalia vienos instrumentų grupės sėdintys klausytojai negirdės kitos, negalės suvokti skambančio kūrinio visumos.

Nedideli muzikos ansambliai, patekę į didžiules uždaras erdves, tuoj pat susirūpina dėl garso - juk jiems sunku varžytis su dideliu orkestru. O

didelis kolektyvas mažoje ar nepakankamai erdvioje salėje negalės atsiskleisti visu pajėgumu, šalia vienos instrumentų grupės sėdintys klausytojai negirdės kitos, negalės suvokti skambančio kūrinio visumos.

Klausant vienuolių giedamo choralo - (choralo melodija pagrįsta akordinės faktūros bažnytinio choro giesmė) , prieš akis iškyla romaninių, gotikinių katedrų skliautai. Tarp jų choralas skamba nepaprastai. Jo melodija tarsi apgaubia klausytoją iš visų pusių. Aidas, tokiuose aukštuose statiniuose skambantis gana ilgai, dar labiau sustiprina šį

įspūdį.

Ne ką mažesnį klausytojų susižavėjimą kelia muzikos judėjimas erdvėje. Venecijos šv. Morkaus bazilijoje esama daug emporų - (galerija bažnyčioje arba muzikantų grupei) - galerijų dainininkų arba instrumentininkų grupėms. Savą kūrinio dalį jie atlieka pakaitomis, tad susidaro įspūdis, kad muzika tiesiog keliauja po bažnyčios erdves. Šis efektas plačiau pradėtas naudoti XVI a. Tai buvo tarsi impulsas atsirasti koncerto žanrui, kai solistas ir instrumentininkų ansamlis varžosi tarpusavyje.

Atlikdami lietuvių kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrinį „Paskutinės pagonių apeigos“, atlikėjai kiekvienoje kūrinio dalyje vis kitaip išsidėsto erdvėje: salės viduryje tarp publikos sėdintis solistas staiga pradeda dainuoti, choristai apsupa ratu publiką, šnabžda skirtingus tekstus ir

sukasi aplinkui.

Renesanso laikais ir kuriant muziką, ir statant pastatus buvo laikomasi tų pačių proporcijų. Pvz.: 1436 m. Florencijos katedros kupolo šventinimo iškilmėms prancūzų kompozitorius Gijomas Diufaji sukūrė kūrinį, kurio struktūra atitiko Florencijos katedros kupolo dalių proporcijas - 6;4;2;3. Todėl ne veltui sakoma, kad architektūra yra tarsi sustingusi

muzika.