Ozono sluoksnio retėjimas

​Jungtinių Tautų mokslininkai praneša, kad Žemę saugantis ozono sluoksnis atsikuria. Vadinamojo gerojo ozono atmosferoje yra vidutiniškai 300 Dobsono vienetų (DU).

​Ozono sluoksnis, nors ir plonas, labai reikalingas, nes saugo Žemę nuo pražūtingų ultravioletinių spindulių. Kai ozono lieka mažiau nei 220 DU, sakoma, kad atsiveria ozono skylė. Pagal ozono sluoksnio ilgamečio stebėjimo duomenis, pastarąjį dešimtmetį ozono skylė kol kas nemažėja, bet ir nedidėja. 2002 m. jos plotas buvo sumažėjęs keliais milijonais kvadratinių kilometrų, tačiau 2006 m. staiga tapo net 27 mln. km². Praretėjus ozono sluoksniui, Žemę pasiekia daugiau ultravioletinių saulės spindulių. Jie žmonėms gali sukelti odos vėžį ir kataraktą. Nykstant ozonui, mažėja stratosferos temperatūra, keičiasi atmosferos cirkuliacija. Ozono kiekis atmosferoje natūraliai kinta priklausomai nuo metų laiko ir vietos, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didelį nerimą kelia nepaliaujamas ozono sluoksnio nykimas. Virš Antarktidos periodiškai atsiverianti ozono skylė pastebėta maždaug praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, kai vertingos informacijos pradėta gauti iš JAV paleistų dirbtinių Žemės palydovų „Nimbus“. Reikėjo net kelerių metų, kol mokslininkai įsitikino, kad Pietų pusrutulyje pavasarį ozono sluoksnis iš tikrųjų smarkiai suplonėja, o vadinamosios skylės centre jo beveik nebelieka.

Nuo 2000 m. bendras ozono kiekis pasaulyje nebekinta, ir galima sakyti, kad ozono sluoksnį padėjo stabilizuoti Monrealio protokolas, pasirašytas 1987 m., siekiant sumažinti į atmosferą išmetamų ozoną ardančių medžiagų.

Dabar kai kurių ozonui kenkiančių išlakų atsisakyta, o kai kurių sumažėjo keliasdešimt procentų, todėl Monrealio protokolas dažnai pateikiamas kaip pavyzdys, kad žmonija bendromis pastangomis gali nuveikti teigiamų ir naudingų darbų.
Vis dėlto mokslininkai mano, kad numoti ranka į tai negalima, nes ozono skylės susidarymą virš Antarktidos ir ozono nykimą lemia net keletas veiksnių: dėl žmogaus veiklos atsirandantys teršalai, t. y. chlorfluorangliavandeniliai, dar vadinami freonais, ir kitos cheminės medžiagos; vulkaninės kilmės chloro ir azoto junginiai; cikliška Saulės aktyvumo kaita; poliarinis stratosferinis sūkurys, izoliuojantis antarktines oro mases nuo vidutinių platumų.