L. van Bethoveno

Bethovenas gimė Bonoje (Vokietija). Pirmuoju jo muzikos mokytoju buvo tėvas (dvaro kapelos dainininkas). Pasakojama, kad tėvas, pastebėjęs sūnaus gabumus muzikai, svajojo, kad sūnus išgarsėtų taip kaip Mocartas vaikystėje. Tačiau Bethovenas nebuvo vunderkindas, todėl, nors buvo verčiamas labai daug groti, nebuvo geresnis muzikantas už savo bendraamžius. Taigi, Bethoveno vaikystė buvo sunki. Svajodamas tapti Mocarto mokiniu, jis buvo nuvykęs į Vieną, tačiau netrukus mirė jo motina, ir Bethovenas turėjo grįžti namo bei pasirūpinti dviem jaunesniais broliais.

​Liudvikas van Bethovenas

Buvo kompozitorius ir pianistas, trečiasis Vienos klasikas (greta J. Haidno ir V. A. Mocarto), užbaigęs klasicistinės muzikos raidą ir vėlyvuosiuose kūriniuose priartėjęs prie romantizmo stilistikos. Tai kūrėjas, apie kurio gyvenimą sklando legendos, o kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo dar jam gyvam esant ir išliko labai populiari iki mūsų dienų.

Būdamas 26-erių Bethovenas suprato, kad ėmė kursti. Nepavykus gydymui, jį apniko sunkios mintys, neviltis, 1802 m. spalį broliams parašo itin liūdną Heiligenštato testamentą, skirtą broliams. Tačiau kompozitorius nugalėjo nusivylimą ir vėl pradėjo gausiai rašyti muziką. Tuo metu sukurta didelė dalis Bethoveno kūrinių. 1803–1812 m. laikotarpiu jis sukūrė III–VIII simfonijas, sonatų, kvartetų, uvertiūrų, operą „Fidelijus“ ir kt.

​Muzikos stilius

​Bethoveno kūrybai būdinga dramatizmas, kontrastai. Bethovenas toliau tobulino Haidno ir Mocarto suformuotas klasicistinės formos, žanro tradicijas. Įvedęs savo muzikoje daug naujovių, jis padėjo pagrindus romantizmo muzikos stiliaus susiformavimui.

Bethovenas sukūrė:

​

9 simfonijas,

Koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (5 fortepijonui),

16 styginių kvartetų,

32 fortepijonines sonatas,

Operą „Fidelijus“,

Oratoriją „Kristus Alyvų kalne“,

Baletą „Prometėjaus kūriniai“, mišių, dainų ir kt. kūrinių.​