Sutartinės

 lylia lyliute, ratil ratilėlis, dauno lylio čiūto, trap trapu lingo, trepu treputėla, jatuta jatutėla, lingo rito tatato, dobilio, uosilio, sodauto ir daug kitų.

 Sutartinės sutinkamos tik Šiaurės Rytų Lietuvoje (apie Biržus, Kupiškį, Panevėžį). Jas atlikdavo tik tam tikros moterys, šį gebėjimą paveldėjusios ir dainuojančios tik labai siaurame rate – paprastai šeimoje. Priklausomai nuo dainininkių skaičiaus, sutartinės vadinamos dvejinėmis, tejinėmis ir keturinėmis. Trejinės dainuojamos kanono būdu (,,Kadu buva, kadujo“), paeiliui įstojant kiekvienai dainininkei. Dvejinės ir keturinės yra panašios, nes kartu porose skamba dvi skirtingos melodijos ir tekstai (keturinėse kiekviena eilutė pakartojama kitos poros – ,,Žvingia žirgas, dolija“)

Kartais buvo šokamos nesudėtingais žingsneliais – vaikštinėjant ratu, sukantis susikibus rankomis, trepsint, linkčiojant galvą. Sutartinės buvo dainuojamos įvairiomis progomis, taigi yra įvairių žanrų sutartinių – darbo, vestuvinių, karinių.

Folkloras (iš angl. folk – tauta, liaudis ir lore – žodinė tradicija, paveldas) – tautos žodinės tradicijos visuma. Tai yra liaudies dainos, raudos, pasakos, sakmės, legendos, padavimai, mitai, mįslės, minklės, patarlės, priežodžiai, žaidimai, burtai ir kerėjimo formulės.

Lietuvoje egzistuoja įspūdinga modernaus folkloro formų įvairovė. Joje atrasime ir rūpestingų autentiško folkloro rekonstrukcijų, ir drąsių eksperimentų. Modernizuoto folkloro atlikėjai – tai bendraminčių muzikantų bendruomenė, kurios šaknys neretai yra sunkioji roko muzika. Jie naudoja folklorą kaip įkvėpimo šaltinį naujoms muzikinėms kompozicijoms. Liaudies muzikos elementai eksperimentinėje muzikoje įgauna naują šiuolaikinį skambesį.