Džiazas: ištakos ir tradiciniai stiliai

Džiazas (angl. k. − jazz) – afroamerikiečių muzika, kurios pagrindas yra improvizacija.

• Bliuzas

• Regtaimas

• Diksilendas

• Bigbendai

• Svingas

Bliuzas – vokalinis, vokalinis-instrumentinis, o vėliau ir instrumentinis žanras. Jo formavimuisi įtakos turėjo vergų, gyvenusių pietinėse valstijose liūdnos dainos. Žodis blue (mėlynas) juodaodžiams reiškė ilgesį, liūdesį. Išsivystęs iš ankstesnių religinių giesmių bliuzas dar labiau pasižymėjo improvizaciniu atlikimu, instrumento ir vokalisto „pasikalbėjimais“.

B. Smit „Nobody Knows When You Are Down“

Regtaimas (angl. k. ragtime – „nutrauktas ritmas“) – tai pramoginės, neimprovizacinės pjesės, pirmiausia atliekamos fortepijonu, vėliau – įvairiais ansambliais ar orkestrais. Gimęs XIX a. pabaigoje užeigų, barų, naktinių klubų aplinkoje buvo populiarus apie 20 metų. Regtaimas dažnai vadinamas „driskių muzika“, nes jam būdingas laužytas sinkopinis ritmas, aktyvus tempas, turi bendrų panašumų su judriais Europos šokiais – polka, kadriliu.

Diksilendas (angl. k. dixiland – „pietų kraštas“) – tai nedidelės atlikėjų grupės ansamblis, sudarytas iš solistų (trimitas, klarnetas, trombonas) ir įvairių sudėčių akompanuojančių instrumentų (fortepijonas, gitara, bandža, kontrabosas arba tūba, mušamieji). Pirmieji Naujojo Orleano stiliaus atlikėjai buvo 3−4 solistų ansambliai (angl. k. band – „muzikantų grupė“), kurie grodavo gatvėse per masines šventes, rengdavo varžybas, polifoniškai improvizuodami. Diksilendo muzika buvo grojama iš klausos, be natų. Baltaodžių orkestrai muzikuodavo santūriau, juodaodžių – temperamentingiau.

Buvo žinomi du skirtingi diksilendų stiliai – Naujojo Orleano ir Čikagos. Naujojo Orleano stiliaus muzikantai pasirinkę spiričiuelio, bliuzo, regtaimo ar kitos populiarios dainos melodiją kartu ją improvizuodavo. Šiam stiliui dar nebuvo būdingos išplėtotos solistų improvizacijos. O Čikagos diksilendų stilius išsiskyrė tuo, kad be kolektyvinio muzikavimo, vis didesnį vaidmenį juose vaidino solistai improvizatoriai. Erdviose šokių salėse grojantys Niujorko ansambliai išplėtė mažąją atlikėjų sudėtį, todėl atsirado didelių ansamblių kolektyvai – bigbendai.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje žmonės pradėjo gyventi geriau, tapo madingi dideli daiktai – automobiliai, pastatai, o muzikoje išpopuliarėjo dideli džiazo ansambliai (big band), kuriuose grodavo daugiau kaip 10 atlikėjų, skirstomų į 3 grupes – liežuvininius pučiamuosius, varinius pučiamuosius ir ritmo grupę (gitara, fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji). Šie orkestrai dažniausiai grodavo didelėse šokių salėse, kartais surengdavo solinius koncertus, pasirodydavo televizijos programose, juos populiarino radijo stotys ir kino filmai.

Svingas (angl. k. swing – „suptis“) – tai nelygus lyginių ritminių verčių grojimas, kai aštuntinės grojamos kaip triolės. Taip sukuriama lengvumo, supimosi nuotaika, kurią reikia jausti ir mokėti perteikti muzikuojant. Tuo pat metu mažesniuose klubuose, restoranuose grodavo nedidelės sudėties džiazo muzikos grupės vadinamos combo, prasidėjo solistų virtuozų era.