Klasicizmo muzikos formos

(gr. periodos – apėjimas, judėjimas ratu), mažiausia muzikos forma, kuria išreiškiama užbaigta muzikinė mintis. Būdinga periodo apimtis – 8 arba 16 taktų. Periodas susideda ne tik iš motyvų, frazių, bet ir iš 1–4 sakinių (periodas gali sutapti su sakiniu). Tipiški periodo bruožai nusistojo homofoninėje klasicizmo muzikoje.

muzikos formos kategorija – glaustas temos, arba reikšmingos jos dalies išdėstymas, kuris užbaigiamas pusine arba baigiamąja kadencija. Dažniausiai taikoma vienbalsės arba homofoninės faktūros, akcentinio ritmo muzikai. Dažniausiai būna sudarytas iš dviejų ar daugiau sintaksinių darinių – frazių (muzikos sintagmų). Du sakiniai (dažnai temiškai giminingi, pasibaigiantys skirtingomis kadencijomis) gali sudaryti periodą. Pirmasis sakinys, pasibaigiantis pusine kadencija, vadinamas klausiamuoju, antrasis – atsakomuoju. Kartais periode gali būti ir 3–4 sakiniai, vienas sakinys gali sutapti su periodu. Sakinio terminas, paimtas iš retorikos ir lingvistikos, muzikos teorijoje pradėtas vartoti 18 amžiuje. Sakinio sąvokos turinys ilgainiui kito, santykis su kitomis smulkiosiomis formos padalomis (fraze, periodu) skirtingų šalių muzikologų darbuose įvairavo.

(gr. phrasis – posakis), muzikos kalbos elementas; intonaciškai užbaigta, melodiškai išplėtota muzikinės minties prasminė dalis, turinti keletą akcentų. Pagal juos gali būti daloma į motyvus, submotyvus; yra ir nedalomų frazių. Jos apimtis nėra griežtai apibrėžta – nustatoma pagal melodinį užbaigtumą, cezūros vietą.

(pranc. motif < lot. motivus – judantis), būdinga muzikos kūrinio melodijos atkarpa, muzikos temos dalis.