pakartokim muzikos formas

muzikoje yra muzikinių idėjų organizavimas laike, nes muzika gyva tik laike. Jame garsai suskamba, tęsiasi ir baigiasi. Kaip sutvarkyti tuos garsus ir visus muzikos kalbos elementus, padiktuoja forma. Tai yra lyg paveikslo rėmas, lyg lentynėlės, į kuria sudėliojus muzikos epizodus atsiranda tam tikra tvarka.

sutinkama itin dažnai. Tai paprasta simetrinė forma A B A, kuri svarbi daugelyje meno šakų – dailėje, architektūroje, šokyje.

forma kilusi iš prancūzų šokio, šokamo rateliu. Taigi ir jos struktūra yra lyg besisukantis ratelis, kuriame daug kartų sugrįžta viena pagrindinė tema (vadinamas refrenas) ir tarp jos atsiranda vis kitų, kontrastingų muzikinių temų (vadinamų epizodų).

Dainuojant pagrindinę melodiją – refreną, šokdavo visas ratelis, dainuojant intarpus – epizodus, paeiliui šokdavo atskiros poros. Iš čia kilo rondo dalių pavadinimai bei žaismingas, grakštus charakteris. Todėl rondo yra ne tik forma, bet ir žanras. Klasikinėje muzikoje pasitaiko atvejų, kai terminu rondo pavadinamos žaismingo charakterio pjesės, parašytos kokia nors kita forma.

pagrįsta vienos muzikinės temos keitimu, jos varijavimu. Kaipgi keičiama tema, kas yra varijuojama? Ogi visi muzikos kalbos elementai! Metras, ritmas, tempas, dinamika, tempas, registras, faktūra ir t. t. Jie tarytum naujomis spalvomis ir raštais apipina kiekvieną temos pasirodymą.

Baroke buvo populiarūs įvairių tautų šokiai. Sujungus 4 skirtingų tautų šokius į ciklą, atsirado senovinė šokių siuita (šokių ciklas). Ją sudarė keturios dalys:

1. alemanda (ramus, 4/4 metro, iškilmingas vokiečių šokis);

2. kuranta (greitas, 3/4, prancūzų šokis);

3. sarabanda (labai lėtas, 3/4, iškilmingas ispanų šokis);

4. žiga (greitas, veržlus, 6/8 arba 9/8 metro anglų šokis).

...liko paskutinė užduotis