​ Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje

Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę.

Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną.

​ Dažna šalis, turi savas ir Kalėdų tradicijas. Vienose šalyse puošiamos eglutės, kitose - palmės, vieni valgo kalėdinį kalakutą, kiti - kalėdinį pudingą.

​ Tačiau, nesvarbu, kur bebūtumėte gruodžio 25-ąją, tiesa, kai kuriose šalyse ši data skiriasi, bet kalėdinė nuotaika bei dvasia visur išlieka tokia pati.

Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu, Kalėdų eglutėmis ir pan.

Eglės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Ji daugelio tautų yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis.​

​Vokietijoje labai populiarūs meduoliniai nameliai ir įvairių formų sausainiukai, kuriais kartais puošiamos Kalėdų eglutės. Kai kuriuose namuose puošiamos net kelios Kalėdų eglės. Visi Vokietijos miestai ir miesteliai pasipuošia žėrinčiomis kalėdinėmis dekoracijomis.

​ Kalėdų laukimą Vienoje visuomet lydi muzika. Mocarto ir Bethoveno miestu laikomoje Austrijos sostinėje kiekvieną dieną nuo pat 16 val. skamba šventinės melodijos, choras gieda Kalėdų giesmes.

​

Visiems žinoma Kalėdų gėlė (poinsetija) yra kilusi būtent iš Meksikos. Apie šią gėlę yra ir legenda. Mažas berniukas Pablo ėjo į bažnyčią pažiūrėti prakartėlės. Pakeliui prisiminė, kad Kūdikėliui Kristui neturi jokių dovanų. Tuomet pakelėje pastebėjo augančias žalias šakeles ir jų priskynė. Kiti vaikai labai šaipėsi iš tokio jo poelgio, tačiau kai Pablo šakeles padėjo į Kristaus ėdžias, ant kiekvienos šakelės atsirado briliantiniai raudoni žiedai, kurie dabar per Kalėdas ir puošia namus.

Amerikos kalėdinės tradicijos  – tai sujungtos ir „permaišytos“ daugelio šalių tradicijos: gieda giesmes, kurios giedamos Anglijoje ir Austrijoje, puošia egles, kaip kadaise buvo įprasta puošti Vokietijoje, laukia raudonu kostiumu pasidabinusio Santo Clauso –  kalėdinio senelio iš Skandinavijos, kuris į namus patenka per kaminą ir prikemša pilnas kojines dovanų, primenančių olandų legendas.

​

Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.

​Kalėdos Lietuvoje

​ Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas.

Manoma, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją.

Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių

Kalėdinėse dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis.

Kalėdinėms dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „kalėda“.