​XVII a. – XVIII a.

BAROKAS (it. barocco – keistas, įmantrus, perdėtai prašmatnus) – tai meno epocha, muzikoje trukusi pusantro šimto metų – 1600–1750 m.​

Baroko menas itin išgražintas, puošnus, didingas, monumentalus. Dailininkai ir architektai naudoja labai daug papuošimų.

​Koplyčia Versalio rūmuose (Prancūzija)

Baroke muzika buvo suprantama kaip išraiškinga garsų kalba, jausmų ir išgyvenimų reiškėja. Buvo manoma, kad dainuojant muzika papildo, paryškina žodžių reikšmę ir pati yra tarsi kalba. Muzikos garsais bandoma pamėgdžioti kai kuriuos garsus arba labai puošniai išdainuojami tekste svarbiausi žodžiai (pvz., „karūnuotas“, „valdovas“ ir pan.)

Vietoj senovinių dermių, įtvirtinama mažoro–minoro sistema. Tokiu būdu išlieka dvi senąsias dermes atitinkantys mažoras ir minoras, o spalvų įvairovė kuriama pasitelkus įvairias tonacijas (C-dur, D-dur, E-dur ir t. t.).​

​Bažnytinė muzika

​• Bažnytinė muzika daugiausia polifoninė. Svarbiausi bažnytinės muzikos žanrai: mišios, motetas. Tuo metu atsiranda muzikos žanrų, kurie sutinkami ir bažnytinėje, ir pasaulietinėje muzikoje – kantata, oratorija, koncertas.

​

​