Teksto suvokimas "Džiovintas debesėlis"

Kartą katinas Šlapianosis sumanė nakties dangumi pasigrožėti. Užsilipo ant stogo ir žiūri į žvaigždes. Tik girdi:

– Katinėli Šlapianosi, aš taip norėčiau blyyynųųų...

Apsidairė Šlapianosis. Negi žvaigždutė? Mirksi sau danguje.

Nubėgo Šlapianosis į virtuvę, užmaišė tešlą ir ėmė blynus kepti. Kad įsismagino, prikepė visokių visokiausių: su riešutais, su varške, su mėlynių uogiene, net su bananais ir cinamonu.

Pūkšdamas užnešė visą stirtą ant stogo, o danguj anei vienos žvaigždelės, tik saulė ant tolimiausiojo namo stogo ritinėjasi.

Nusiminė Šlapianosis. Ką dabar apie jį žvaigždelė pagalvos? Gal, kad jis blynų kepti nemoka? O gal ir dar ką blogiau, kad patingėjo?..

Krimtosi Šlapianosis visą dieną, net blynų valgyt neįstengė, peles pavaišino, ir tiek. Vakare gi užsidarė virtuvėje ir ėmė kepti. Subėgo naktį žvaigždelės į dangaus laukymę, žiūri – ant namo stogo – katinas su krūva blynų.

Tai buvo puota!